Tačiau praktikoje pasitaiko atvejų, kai santykiai formaliai įvardijami kaip individuali veikla ir vykdomi laikantis visų individualiai veiklai pradėti ir vykdyti keliamų teisės aktų reikalavimų, tačiau faktinė ir pagrindinė (dažnai ir vienintelė) priežastis, dėl ko pasirenkama veiklą formaliai įvardinti individualia veikla, o ne darbu pagal darbo sutartį (darbo santykiais) yra ta, jog tokiu būdu galima pasinaudoti kitu, palankesniu apmokestinimo režimu (iš esmės – išvengti (dalies) mokesčių mokėjimo. Akivaizdu, kad, tuo atveju, kai juridinis asmuo (ar fizinis asmuo, vykdantis individualią veiklą) turi galimybę pasirinkti, įdarbinti darbuotoją sudarant su juo darbo sutartį, ar pirkti atitinkamas paslaugas (tam tikrus darbus) iš individualią veiklą vykdančio asmens, sudarant su juo paslaugų teikimo, rangos ar kitą civilinę sutartį, gyventojų pajamų mokesčio prasme, tokiam asmeniui patrauklesnis civilinės sutarties, o ne darbo sutarties sudarymas. Darbdavio nauda tokiu atveju yra akivaizdi: jam nereikia mokėti jokių mokesčių dėl samdomo nepriklausomai veikiančio specialisto, visų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo našta gula ant fizinio asmens pečių. Be to, skatinant darbuotoją išmainyti darbą pagal darbo sutartį į individualią veiklą, veikia ir tas faktas, kad gyventojų pajamų mokesčio tarifai skiriasi būtent vykdančio individualią veiklą asmens naudai.

 

Vis dėlto, įstatymų leidėjas neleidžia darbdaviams laisvai tik savo nuožiūra sudaryti civilines sutartis su fiziniais asmenimis. LR darbo kodeksas nustato, kad tais atvejais, kai darbas atitinka darbo sutarties požymius, su fiziniu asmeniu turi būti sudaryta darbo sutartis. Jeigu tokiu atveju su fiziniu asmeniu darbo sutartis nebus sudaryta, o jis atliks darbo funkcijas, tai bus laikoma nelegaliu darbu. Taigi dažnai kyla klausimas, ar konkretus paslaugas teikiantis asmuo yra savarankiška sutarties šalis - vykdantis individualią veiklą asmuo -, ar savo „užsakovo“ darbuotojas.

 

Vertėtų atkreipti dėmesį į Valstybinės mokesčių inspekcijos požiūrį į analogiškas situacijas bei jų mokestinį vertinimą. Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymu, mokesčių administratorius turi teisę taikyti šiame teisės akte įteisintus principus, būtent, turinio viršenybės prieš formą principą. Mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Analizuojant, ar santykiai įforminti paslaugų teikimo ar kita civiline sutartimi nėra faktiniai darbo santykiai, turėtų būti atsižvelgiama į visumą darbo santykių požymių ir tai, ar juos galima konstatuoti vykdomoje veikloje. Taigi sprendžiant, ar tam tikra veikla yra susijusi su darbo arba jų esmę atitinkančiais santykiais reikia vadovautis ne tik formaliais požymiais, t.y. darbo sutarties buvimu arba nebuvimu, o faktiškai atliekamo darbo pobūdžiu, t.y. reikia atsižvelgti į atliekamos veiklos organizavimo savarankiškumo laipsnį, į tai, ar tarp šalių faktiškai yra pavaldumo santykiai.

 

Darbo sutartis turi esminių požymių, kurie ją skiria nuo kitų sutarčių. Visų pirma, tai, kad darbuotojas privalo dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras pareigas, reiškia, kad jis turi atlikti ne konkrečias užduotis, o vykdyti tam tikrą darbo funkciją. Tuo darbo sutartis skiriasi nuo civilinių sutarčių: rangos, pavedimo, paslaugų teikimo, jungtinės veiklos (partnerystės). Civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį, o darbo sutarties atveju darbuotojas privalo atlikti tam tikrą tęstinio pobūdžio funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu. Antra, atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, o civilinėse sutartyse šalių pavaldumo nėra.[1]

 

Veiklos savarankiškumas iš esmės yra kriterijus, reiškiantis veiklos priešingybę darbo santykiams, t.y., atitikimas šiam kriterijui turėtų reikšti, jog asmuo dirba ne darbdaviui pagal darbo sutartį, o „pats sau“, savarankiškai planuoja, kokią veiklą vykdyti ir renkasi jos įgyvendinimo formą bei tvarką. Vienas iš esminių darbo sutarčių požymių yra tas, kad darbuotojas įsipareigoja būti lojaus ir paklusnus darbdavio tvarkai, priešingai nei asmenys sudarydami civilines (tarkim rangos ar paslaugų) sutartis. Tokio pobūdžio įsipareigojimai yra esminiai darbo santykiuose, kadangi neįmanoma efektyviai organizuoti darbo proceso, jei darbuotojas nebus įsipareigojęs veikti išimtinai darbdavio interesais. Tuo tarpu civilinių sutarčių pagrindu sutarties šalys veikia išimtinai savo interesais. Civiliniuose santykiuose asmuo kartu prisiima riziką dėl galimo veiklos rezultato ir jos ekonominio pelningumo. Jeigu fizinis asmuo pats savarankiškai planuoja savo veiklą, prisiima visą darbo riziką, dengia veiklos išlaidas ir tai atlieka su verslo partneriais, kurie negarantuoja jam nuolatinio atlyginimo už darbą, darbo vietos ir socialinių garantijų, drąsiai teigtina, kad fizinis asmuo vykdo individualią veiklą. Taigi savarankiškumo klausimas svarbus atskiriant fizinio asmens individualią veiklą nuo darbo santykių.

 

Darbdaviams, kurie prisidengdami tam tikrais veiklos modeliais, tinkamai neišskaito ir nesumoka į biudžetą atitinkamų sumų, mokesčių administratorius turi teisę, taikydamas turinio viršenybės prieš formą principą, asmens iš tokios veiklos gautas pajamas apmokestinti kaip darbo santykių ar jų esmę atitinkančių santykių pajamas. Tokiais atvejais darbdaviui mokėtinos mokesčių sumos bus apskaičiuotos taikant tarifus, galiojančius ir taikomus pajamoms, gautoms iš darbo sutarties teisinių santykių (tai būtų gyventojų pajamų mokesčio bei socialinio draudimo įmokų nepriemokos), taip pat įmonei būtų priskaičiuotos atitinkamo dydžio mokestinės baudos bei delspinigiai už laiku nesumokėtus mokesčius. Be to, jeigu faktiniai šalių santykiai atitinka darbo teisinių santykių požymius, bet jie neįforminami darbo sutartimi, tai bus kvalifikuojama kaip nelegalus darbas ir darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, leidę dirbti nelegalų darbą, atsakys įstatymų nustatyta tvarka. Taigi darbdaviai turėtų pasverti visas aplinkybes samdant nepriklausomą asmenį atlikti tam tikrus darbus ar paslaugas, nes jei tokio asmens veikloje bus aptikti darbo santykių požymiai, darbdavys rizikuos susilaukti tiek Darbo inspekcijos, tiek ir Mokesčių inspekcijos nemalonės.

 

 

---

[1] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS 2002 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-264/2002. Teismų praktika 17, p. 231-235.