Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje yra aiškiai deklaruojama, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymų nustatyta tvarka visuomeniniams poreikiams tenkinti ir turi būti teisingai atlyginama.

 

Tačiau, pagal 2007 m. sausio 18 d. Vertybinių popierių įstatymą, reglamentuojantį privalomojo pasiūlymo pateikimą bei privalomą akcijų pardavimą, numato kitokius būdus įgyti nuosavybės teises į smulkiojo akcininko turimas akcijas.

 

Vertybinių popierių įstatymo 37 straipsnio 1 dalis numato, jog tuo atveju, kada akcininkas, veikdamas savarankiškai ar kartu su kitais sutartinai veikiančiais asmenimis, įsigijęs akcijų, sudarančių ne mažiau kaip 95 procentus balsavimo teises suteikiančio kapitalo ir ne mažiau kaip 95 procentus visų balsų emitento visuotiniame akcininkų susirinkime, turi teisę reikalauti, kad visi kiti emitento akcininkai parduotų jiems priklausančias balso teisę suteikiančias akcijas, ir šie privalo jas parduoti šio įstatymo nustatyta tvarka.

 

Aukščiau minėtoje nuostatoje aiškiai įtvirtintas imperatyvus veiksmas – privalomas pardavimas. Visų blogiausia yra tai, jog smulkieji akcininkai neturi kito pasirinkimo, kaip tik paklūsti tokiam reikalavimui. Kita vertus, akcininkai, turintis tik nežymią akcijų dalį (5 proc.) suteikiančią balso teisė visuotiniame akcininkų susirinkime nedaug ką gali pakeisti, tačiau šiuo atveju reikia prisiminti aukščiau minėtą Konstitucijos nuostatą apie nuosavybės paėmimą ir teisingą atlyginimą.

 

Minėto straipsnio 4 dalyje aiškiai ir nedviprasmiškai pažymima, jog už akcijas siūloma kaina turi būti teisinga, kartu nurodoma kokiais principais vadovaujantis turi būti apskaičiuota teisinga akcijos kaina, kurių vienas nustato, jeigu akcininkas, veikdamas savarankiškai ar kartu su kitais sutartinai veikiančiais asmenimis, pateikęs privalomą oficialų siūlymą, įsigijo akcijų, suteikiančių ne mažiau kaip 95 procentus visų balsų emitento visuotiniame akcininkų susirinkime, akcijų kaina nustatoma tokia, kokia buvo mokama jam šiuo būdu įsigyjant emitento akcijas. Tai reiškia, kad likusias akcijas galima supirkti už tokią kainą, kokią akcininkas mokėjo privalomojo siūlymo metu supirkdamas akcijas. Kyla pagrįstų abejonių, ar toks būdas teisingai akcijų kainai nustatyti yra teisingas Konstitucijos atžvilgiu.

 

Minėto straipsnio 6 dalyje numatyta galimybė smulkiesiems akcininkams ginti savo interesus – siūloma kaina už akcijas turi būti suderinta su Vertybinių popierių komisija, kuri gali pareikalauti, jog kaina, siūloma už akcijas, būtų pakeista. Žinoma, toks reikalavimas turi būti motyvuotas. Deja, šiuo atveju, jei stambieji akcininkai įgyvendino minimalius teisės aktų reikalavimus, laikėsi teisingos kainos už akcijas nustatymo principų vargu ar Vertybinių popierių komisija imsis veiksmų, siekiant pakeisti siūlomą kainą.

 

Pagal minėto straipsnio 10 ir 11 dalis smulkiojo akcininko padėtis dar labiau komplikuojama. Akcijas superkantis akcininkas, gavęs reikalavimą parduoti akcijas, per 90 dienų privalo reikalavimą įvykdyti arba užginčyti už akcijas siūlomą kaina kreipiantis į apygardos teismą pagal emitento buveinę. Tuo atveju, jei akcijos kaina nėra užginčijama, akcininkas, superkantis akcijas įgyja teisę ne vėliau kaip per 30 dienų kreiptis į teismą pateikiant dokumentus apie tai, jog akcininkui, nepardavusiam akcijų yra atliktas mokėjimas į depozitinę sąskaitą, reikalaujant įpareigoti vertybinių popierių sąskaitų tvarkytojus padaryti įrašus vertybinių popierių sąskaitose apie akcijų nuosavybės teisės perėjimą akcijas superkančiam asmeniui.

 

Apibendrinant galima konstatuoti faktą, jog vienintelis smulkiųjų akcininkų interesų gynimo būdas gavus pranešimą apie privalomąjį akcijų pardavimą yra pasiūlyme nurodytos kainos ginčijimas teisme.