Taigi, iškilus būtinybei dėl svarbių priežasčių mažinti darbuotojų skaičių, įsijungia atleidimo iš darbo tvarkai taikomas mechanizmas. Įspėjus darbutotoją dėl darbo sutarties nutraukimo pagal Darbo kodekso 129 straipsnį, darbdaviui kyla pareiga pasiūlyti kitą laisvą darbo vietą. Faktas, kad darbuotojas negali būti perkeltas jo sutikimu į kitą darbą, yra vienas iš juridinių faktų, sudarančių darbo sutarties nutraukimo pagal Darbo kodekso 129 straipsnį pagrindą. Aiškinant lingvistiškai Darbo kodekso 129 straipsnyje įtvirtintą pareigą, akivaizdu, kad darbdavys turi pareigą pasiūlyti laisvą darbą nuo įspėjimo momento iki atleidimo iš darbo, t.y. per visą įspėjimo laikotarpį. Taigi darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį pagal Darbo kodekso 129 straipsnį, turi pareigą ieškoti galimybių perkelti atleidžiamą iš darbo darbuotoją į kitą darbą ir, esant darbuotojo sutikimui, jį perkelti į kitą darbą. Tačiau darbdavys yra saistomas ne tik pareigos siūlyti kitą darbą, bet ir individualių darbo sutarčių su kitais darbuotojais, todėl nurodytu laiku, t.y. per įspėjimo laikotarpį, darbdavys gali siūlyti tik kitą laisvą vietą. Darbdavys neturi pareigos numatomam atleisti darbuotojui siūlyti darbo vietą, kuri ateityje gali būti laisva.

 

Darbo kodekse nenustatyta privalomos rašytinės formos kito darbo pasiūlymui, taip pat darbuotojo atsisakymui nuo pasiūlymo. Esant ginčui dėl su kito darbo siūlymu susijusių faktų buvimo, jie teisme gali būti įrodinėjami visomis Civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis.

 

Darbo kodekse taip pat nereikalaujama, kad atleidžiamą iš darbo darbuotoją darbdavys perkeltų į lygiavertį buvusiajam darbą. Kitas darbas (laisva darbo vieta ir pareigos) visų pirma turi būti siūlomos atsižvelgiant į atleidžiamo darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, reikiamais atvejais – į sveikatos būklę, o jeigu laisvų tokio darbo vietų nėra arba darbuotojas nesutinka būti į jas perkeltas, – turi būti siūlomas bet koks kitas darbas, kurį darbuotojas, atsižvelgiant į jo sugebėjimus ir sveikatos būklę, galėtų dirbti.

 

Pagal DK 129 straipsnį darbuotojo kvalifikacija, kuri reikalaujama siūlomame darbe, yra darbuotojo pasirengimo dirbti laipsnis. Jį apibūdina darbuotojo teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai ir patirtis. Kvalifikacija nėra tapati išsimokslinimui, nes tai tik vienas iš kriterijų, apibūdinančių ją ir sudaranti prielaidas turėti atitinkamos srities teorinių žinių. Taigi, prieš pasiūlant laisvą darbo vietą, darbdavys turi palyginti darbuotojo konkrečios išsilavinimo srities žinias su reikalaujamomis pagal konkrečią darbo vietos funkciją žiniomis, o praktiniai įgūdžiai vadovavimo ar konkrečios technologijos, gamybos ar kitose srityse turi būti palyginami su naujoje darbo vietoje keliamais reikalavimais. Laisva darbo vieta gali būti pasiūloma darbuotojui, įspėtam apie atleidimą, tik tuomet jei jo kvalifikacija ir patirtis yra pakankama laisvai darbo vietai užimti.

 

Taigi, įspėjimo laikotarpiu darbdavys neprivalo siūlyti dirbti tų darbų, kurių darbuotojas negali dirbti dėl kvalifikacinių trūkumų, patirties stokos, netinkamos sveikatos būklės, taip pat tų darbų, kurių vietos per įspėjimo laikotarpį ir atleidimo iš darbo momentu nebuvo laisvos. Jeigu darbuotojas neatitinka laisvai darbo vietai keliamų reikalavimų, tai darbdavys neturi pareigos jam siūlyti tą laisvą darbo vietą ir nepažeidžia DK 129 straipsnio 1 dalies reikalavimo dėl kito darbo siūlymo. Tokiu atveju, turi būti siūlomas bet koks kitas darbas, kurį darbuotojas, atsižvelgiant į jo sugebėjimus ir sveikatos būklę, galėtų dirbti, jei tokių laisvų darbų darbovietėje yra.