Darbo kodekso 144 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad darbo laikas negali būti ilgesnis kaip keturiasdešimt valandų per savaitę. Minėto straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad kasdieninė darbo laiko trukmė neturi viršyti aštuonių darbo valandų, o šios taisyklės išimtis gali nustatyti įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir kolektyvinės sutartys. Taigi, darbo laikas, viršijantis savaitinį 40 darbo valandų arba dienos 8 darbo valandų limitą, bus laikomas viršvalandiniu.

 

Darbo kodekso 145 straipsnyje yra reglamentuotas sutrumpintas darbo laikas ir yra nurodyta, kurias atvejais privalo būti nustatytas sutrumpintas darbo laikas, t.y. trumpesnė nei 40 valandų darbo savaitė.

 

Minėto straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nurodyta, kad sutrumpintas darbo laikas nustatomas asmenims iki aštuoniolikos metų - pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo nuostatas. Pagal minėto straipsnio 2 punktą sutrumpintas darbo laikas asmenims, dirbantiems darbo aplinkoje, kurioje sveikatai kenksmingų veiksnių dydžiai viršija darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nustatytus leistinus ribinius dydžius (kiekius) ir kai techninėmis ar kitomis priemonėmis jų kiekio darbo aplinkoje sumažinti iki sveikatai nekenksmingų dydžių neįmanoma, yra nustatomas atsižvelgiant į darbo aplinką, bet ne ilgesnis kaip trisdešimt šešios valandos per savaitę. Pagal 3 punktą, sutrumpintas darbo laikas taip pat yra nustatomas asmenims, dirbantiems naktį.

 

Taigi, darbo laikas, viršijantis 145 straipsnyje numatytais atvejais nustatytą sutrumpintą darbo laiką, yra laikytinas viršvalandiniu.

 

Darbo kodekso 146 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad ne visas darbo laikas nustatomas: darbuotojo ir darbdavio susitarimu; darbuotojo reikalavimu dėl jo sveikatos būklės pagal medicinos įstaigos išvadą; pareikalavus nėščiai moteriai, neseniai pagimdžiusiai moteriai (motinos, pateikusios darbdaviui sveikatos priežiūros įstaigos pažymą apie gimdymą ir auginančios vaiką, kol jam sukaks vieneri metai), krūtimi maitinančiai moteriai (motinos, pateikusios darbdaviui sveikatos priežiūros įstaigos pažymą, kad augina ir maitina savo vaiką iki vienerių metų), darbuotojui, auginančiam vaiką iki trejų metų, bei darbuotojui, vienam auginančiam vaiką iki keturiolikos metų arba vaiką invalidą iki šešiolikos metų; darbuotojo iki aštuoniolikos metų reikalavimu; invalido reikalavimu pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą; darbuotojo, slaugančio sergantį šeimos narį, reikalavimu pagal medicinos įstaigos išvadą.

 

Minėto straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad jeigu kitaip nenustatyta sveikatos priežiūros įstaigos išvadoje, susitarus ne visas darbo laikas gali būti nustatomas sumažinant savaitės darbo dienų skaičių arba sutrumpinant darbo dieną (pamainą), arba darant ir viena, ir kita. Ne visas darbo laikas darbo dieną gali būti suskaidomas dalimis. Kitas su ne viso darbo laiko nustatymo tvarka bei trukme susijusias sąlygas nustato Vyriausybė.

 

Taigi, jei darbuotojas minėto Darbo kodekso 146 straipsnio numatytais atvejais dirba ne visą darbo laiką, jo nustatytas darbo valandas viršijantis darbo laikas yra laikytinas viršvalandiniu.

 

Darbo kodekso 149 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad nepertraukiamai veikiančiose įmonėse, įstaigose ir organizacijose, atskiruose cechuose, baruose, darbuose, kur yra pertraukiamasis darbo dienos (pamainos) režimas, taip pat darbuose, kur dėl techninių gamybos sąlygų negalima laikytis konkrečiai darbuotojų kategorijai nustatytos kasdieninės ar kassavaitinės darbo trukmės, atsižvelgus į darbuotojų atstovų nuomonę (Darbo kodekso 19 straipsnis), galima įvesti suminę darbo laiko apskaitą, bet darbo laiko trukmė per apskaitinį laikotarpį neturi viršyti tai darbuotojų kategorijai nustatyto darbo valandų skaičiaus. Esant suminei darbo laiko apskaitai, negali būti dirbama vidutiniškai daugiau kaip keturiasdešimt aštuonias valandas per savaitę ir dvylika valandų per darbo dieną (pamainą). Apskaitinio laikotarpio trukmė negali būti ilgesnė negu keturi mėnesiai.

 

Minėto straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad esant suminei darbo laiko apskaitai, privalo būti garantuota Darbo kodekso nustatyta paros bei savaitės nepertraukiamo poilsio trukmė. Jeigu suminiu darbo laiko apskaitiniu laikotarpiu viršijamas tai darbuotojų kategorijai nustatytas darbo valandų skaičius, darbuotojams jų pageidavimu sutrumpinama darbo diena arba suteikiama poilsio diena (dienos) darbo, kolektyvinėje sutartyje arba darbo tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka ar papildomai apmokama kaip už viršvalandinį darbą.

 

Taigi, viršvalandžiais taip pat yra laikytinas darbo laikas, dirbtas viršijant suminės darbo laiko apskaitos pagrindu apskaičiuotą darbo laiką.

 

Pažymėtina, jog Darbo kodekso 144 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, jog maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų.

 

Darbo kodekso 151 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad viršvalandiniai darbai paprastai draudžiami ir darbdavys gali skirti viršvalandinius darbus tik išimtiniais atvejais, kuriuos nustato šio Kodekso 151 straipsnis.

 

Minėtame Darbo kodekso 151 straipsnyje yra aptarti išimtiniai atvejai, kai viršvalandiniai darbai yra leidžiami:

 

1) kai dirbami darbai, būtini krašto apsaugai, ir siekiant užkirsti kelią nelaimėms bei pavojams;

 

2) kai dirbami visuomenei būtini darbai, šalinamos atsitiktinės ar staiga atsiradusios aplinkybės dėl avarijų, gaivalinių nelaimių;

 

3) kai būtina užbaigti pradėtą darbą, kurio dėl nenumatytos ar atsitiktinės kliūties esamomis techninėmis gamybos sąlygomis nebuvo galima užbaigti per darbo valandų skaičių, jeigu nutraukus pradėtą darbą gali sugesti medžiagos ar įrengimai;

 

4) kai dirbami mechanizmų arba įrengimų remonto ir atstatymo darbai, jeigu dėl jų gedimo didelis darbuotojų skaičius turėtų nutraukti darbą;

 

5) kai darbo tęsti neatvyksta pamainininkas, jeigu dėl to gali sutrikti darbo procesas; šiais atvejais administracija turi nedelsdama, ne vėliau kaip po pusės pamainos, pakeisti pamainininką kitu darbuotoju;

 

6) pakrovimo ir iškrovimo operacijoms ir su jomis susijusiems transporto darbams atlikti, kai būtina ištuštinti transporto įmonių sandėlius, taip pat transporto priemonėms pakrauti ir iškrauti, kad kroviniai nesusikauptų išsiuntimo bei paskirties punktuose ir būtų išvengta transporto priemonių prastovos.

 

Kaip numatyta Darbo kodekso 151 straipsnio 3 dalyje, dirbti viršvalandinius darbus neleidžiama skirti: jaunesnius kaip aštuoniolikos metų asmenis; asmenis, kurie mokosi bendrojo lavinimo ir profesinėse mokyklose nenutraukdami darbo - mokymosi dienomis; kai darbo aplinkos veiksniai viršija leistinus dydžius ir kitais įstatymų bei kolektyvinės sutarties nustatytais atvejais. Minėto straipsnio 4 dalyje yra numatyta, kad nėščios moterys, neseniai pagimdžiusios moterys, krūtimi maitinančios moterys, darbuotojai, auginantys vaiką iki trejų metų, darbuotojai, vieni auginantys vaiką iki keturiolikos metų arba vaiką invalidą iki šešiolikos metų, ir invalidai gali būti skiriami dirbti viršvalandinius darbus tik jų sutikimu. Be to, invalidai gali būti skiriami dirbti viršvalandinius darbus, jeigu to jiems nedraudžia invalidumą nustatančios komisijos išvada.

 

Pažymėtina, jog viršvalandiniu darbu nelaikomas administracijos pareigūnų darbas, viršijantis nustatytą darbo trukmę. Tokių pareigų sąrašas nustatomas kolektyvinėse sutartyse, darbo tvarkos taisyklėse.

 

Pagal Darbo kodekso 152 straipsnį darbuotojo viršvalandinis darbas per dvi dienas iš eilės neturi viršyti keturių valandų ir šimto dvidešimties valandų per metus, o darbdavys privalo žymėti darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose tikslią kiekvieno darbuotojo dirbtų viršvalandžių apskaitą.